Minčių sūkurys.

Jau trečią kartą skaitau  prieš pora metų išleistą eilėraščių knygą ir tiesiog žaviuosi. Tiek autore, tiek jos kūryba. Tikrai, pagarba. Ir įdomiausia tai, kad jau kai kuriuos eilėraščius atmintinai jau moku, skaitau tą knygą ir man ji neatsibosta. Lyg ir… hipnotizuoja. Pradedi skaityti ir fsio! kol neperskaitysi- neatsitrauksi. Noriu aš tą knygą įsigyti, na bet… Tam reikia morališko pasiruošimo. Juokingai skamba ar ne? Iš tikrūjų tos knygos jau nėra knygynuose, taigi reikia persimest dėl to su autore keliais žodeliais.

Šaunuolė. Seniai nebuvau taip pakibus net “ant” gero romano… Žaviuosi tavimi, ir tavo kūryba. Kuriu ir aš, ir net pasakysiu panašaus stiliaus (ne visus) eilėraščius, taigi Tu man esi lyg ir autoritetas šioje srityje.

P.S. miršta užmiršta kankinamai tyliai tylėti tyloj :) Man patinka. RESPECT.

Aloha ;) Senokai ir berasiau… :/ Daug problemu, ligu ir tikrai nera laiko perkelti visas mintis is juodrascio i blog’a. O jei jau dabar neikeliu, tai abejoju ar is vis kada nors ikelsiu. Prasideda naujas gyvenimo etapas… Bet dabar kol kas kiekviena minute pilna streso ir baimes. Velykos buvo prastos…

Gyvenimas-lyg burbulas. Vienas neatsargus žingsnis,nelaiku ir nevietoj ištarti žodžiai. Tai ir dar daug kas gali gyvenimą apversti kojom… arba išvis jį nutraukti.Visai neseniai galvodavau: Kaip įmanoma gyventi taip, lyg gyventum paskutinę dieną, valandą? Ištisos savaitės-rutina. Namai- mokykla.Būreliai.Namų darbai. Taip ir gyveni su “išgyvenimais”. Dėl paprasčiausio konkurso ar dar dėl nežinia ko nerimauji,laužai galvą, nors to ir visai nereikia.Į nieką per daug nekreipi dėmesio, tik gyveni, viską darai kaip iki šiol darius, lyg automatiškai. Negaliu pasakyti, kad dabar kas nors labai jau pasikeitė. Tikriausiai nepasikeitė niekas, tik mano vidus. Svarbi kiekviena minutė: einu į mokyklą ir viskuo žaviuosi pradedant naujai dygstančia žolyte ir baigiant senute išbėgusia pabėgiot laukan,patobulint kūno formas :)Juk gyveni tik vieną kartą, ir norisi nuveikti kuo daugiau.Džiaugiesi bet kokiomis smulkmenomis. O gal esu dar vaikiška ir naivi :) Kartais užklysta mintis… O gal taip jaučiasi ta paslaptinga merginukė?  O kai dar prisimeni ir Armstrongo dainą… Tiesiog miesto aikštėj, stovint lietuje visai permirkusiai nurisi užtraukti: What a wonderful world…

I see trees of green, red roses too
I see them bloom for me and you
And I think to myself what a wonderful world.

I see skies of blue and clouds of white
The bright blessed day, the dark sacred night
And I think to myself what a wonderful world.

The colors of the rainbow so pretty in the sky
Are also on the faces of people going by
I see friends shaking hands saying how do you do
They're really saying I love you.

I hear babies crying, I watch them grow
They'll learn much more than I'll never know
And I think to myself what a wonderful world
Yes I think to myself what a wonderful world….

Tiesiog dievinu šią dainą :)

Man patinka giedros naktys. Tokios kaip ir ši. Tuomet aš išsitiesiu lovoje ir mąstau. Apie viską. Tuomet apsisiaučiu antklode ,pasiremiu į palangę ir žvelgiu pro langą. Tiesiog pasaka. Didelius, nykius medžius apšviečia blanki šviesa,netvarkingai,vienas viena kito “sugrūsti” automobiliai. Kai kur vis dar šviečia langai. Aukštai kabo paslaptingas mėnulis, kuriame matosi daugybė didžiulių kraterių ir bene svarbiausia- žybsi ryškios žvaigždės. Visuomet turiu po ranka planisferą ir negailiu priekaišto žodžių sau, kam nesugebu nusipirkti teleskopo ar bent jau žiūronų, nors ir jiems reikėtų gerokai pratuštinti taupyklę ir tai abejoju ar kas išeitų.

Pražiūriu į žvaigždes keliarias valandas, arba iki tol kol pradeda lipt akys. Tiesiog beprotiškai fantastika, o ypač tiems kam patinka ir kas domisi mistika.Kam patinka tai ko patys negali suprasti :)  

P.S. Tikriausiai dėl to ir pasirinkau tokį “šabloną” ar kaip ten jis vadinasi? :D

Slogi nuotaika. Ir pati nelabai suprantu kodėl. Galbūt pavargstu? Galvoje knibždėte knibžda mintys nei sekundėlei nepalikdamos manęs ramybėj. Nėra jėgų. Seniai jau taip jaučiausi… Tiesiog norisi verkti. Be priežasties. Norėčiau,kad dabar lytų. Ne šiaip lašnotų, noriu kad smarkiai pliauptų, o aš palengvėle pėdinčiau nuošalia gatvele. Niekaip nesuprantu- kodėl žmonės nekenčia lietaus? Man jis patinka. Man patinka vaikščioti jame, kai būnu tokios nuotaikos, nes tik tada praeiviai nemato mano ašarų. Man patinka permirkti iki paskutinio siūlelio. Nesinori nieko sutikti- tiesiog pavaikštinėti. Ir vis tos įkyrios mintys. Norisi sušukt: ATSTOKIT, bet kad tai padėtų…

… Rodos laikas sulėtėja

Mintys sukasi ratu…

Rodos vaizdas susilieja…

Atsiranda begalė niūrių spalvų.

Būna akys ašarom pasrūva.

Nors už lango saulė šviečia…

Širdyje vis vien tamsu.

 ARBA    To be or not to be? (that is a question..)

Aš ką nors sau pasidarysiu. Taip bus geriau ir man ir mamai,kuriai pastoviai ant manęs rėkia, nors ir be priežasties.Tiesiog išlieja ant manęs visą pyktį. Taip bus geriau ir tėvui ,kuris tik per šventes išspaudžia šiokią tokią šypseną man.Taip bus geriau ir mokytojams, kurie nežinia kodėl, kaip susitarę ant manęs užsisėdę. Taip bus geriau ir mano išrinktąjam… Pastebėjau jį jau su antra panele. Vadinasi jam reikia laisvės, nereikia manęs. Nors ir kiekvieną dieną 116  kartų kartoja kaip mane mylįs. Man viskas nusibodo. Dabar beliko apsispręsti kaip tai padaryti. Kažkas virpa giliausioje širdies kertelėje… O gal nereikia? Bet aš žengiu ryžtingai vydama tokias, tuo momentu atrodančias neprotingas mintis. Juk visiems bus geriau… Bus mažiau rūpesčių. Man jau atsibodo kęst patyčias, būti įžeidinėjamai, atsibodo ir …  MAN VISKAS ATSIBODO! Einu didžiojo medžio link,  į tamsiąją girią. Skaisčiai šviečia saulė, medžiai tyliai siūbuoja, retkarčiais pūsteli gaivus vėjelis, o aš brendu per didžiulę pienių jūrą. Atgal nesigrežioju. Į praeitį grežiotis nereikia.Taip sakydavo mano senelė. Tiesiog einu keikdama kiekvieną savo prisimintą draugą ar pažįstamą ir kaltinu pasauli esantį per žiauriu.

Taip pora valandų paklydinėjus, visus apkaltinus, apkeikus lyg ir geriau pasidarė ir pradėjau pastebėti nuostabią vasarą. Ežeras lengvai tyvuliuoja, čiulba paukšteliai , o šiems lyg pritardami tyliai, melodingai ošia medžiai. Dangus buvo skaisčiai oranžinės spalvos, saulė jau leidžiasi už horizonto. Pyktis visai atlėgo ir aš nusprendžiau grįžti namo. Juk ir mamai, ir tėtei, visiems būna bloga nuotaika. Mamai juk ir taip sunku. Rūpintis manimi, ūkiu ir dvejomis mano seserimis. Tėtis irgi  iki vėlumos dirba. Atleisiu ir jam. Atleisiu ir savo vieninteliam. Nors… dar pagalvosiu.

Nežinau kada grįžau namo. Tikriausiai vėlai, nes mėnulis jau buvo patekėjęs ir rodė man kelią namo. Dabar jaučiausi laiminga. Bet neilgai, nes vos tik pravėriau siaubingai girgždančias mūsų namų duris prie manęs prišoko tėvai, tėvukas su močiute, teta (ah, ir vėl rožinė palaidinukė..), dėdė (kaip visada dvelkiantis rūkalais) ir dar daug žmonių. -Giminės susirinkimas?- tylomis pagalvojau. Bet pasirodo jie visi buvo suvažiavę dėl manęs. Puolė kamantinėti ir klausinėti įvarių smulkmenų, o aš tik sėdėjau ir tylėjau kaip žemė. Gal ir atrodžiau rami, bet viduje degte degiau. Dabar norėjau pabėgti nuo visko, bet negalėjau. Mane apsupę buvo gal 20 perdėto smalsumo ir atkaklumo turinčių žmonių.  Visiems išsiskirsčius tėtė išdėstė laaabai ilgą moralą ir kartu su mama pasitaręs uždraudė įsijungti kompiuterį iki tol kol pažymių vidurkis sieks bent 8, atėmė mobilūjį telefoną , uždraudė menesį žiūrėti televizorių, ateiti draugams pas mane į namus ir negana to dar skyrė namų areštą! Sekmadienio vakaras buvo tiesiog nepakenčiamas. Kaip jie gali iš manęs atimti visas vertybes? Kaip? Juk aš daugiau nieko neturiu… Tik savo kelis draugus, kurie ir taip iš lėto pradeda nuo manęs suktis.

Išaušo pirmadienio rytas ir mergaitė vėl už smulkmenas aprėkta mamos, paskubomis užsimetus kuprinę ant pečių iškeliavo. Ji net nedvejodama pasuko gūdžiosios girios link. Ir daugiau negrįžo…

Kažkoks virpesys širdyje. Kažkas nuolat neduoda ramybės. Tiesiog mintys sukasi ratu… Ar eičiau gatve ar matematikos pamokoje sėdėčiau. Tiesiog nepalieka manęs įkyrios mintys. Žinau… Reikia atsiprašyt. Kad ir kaip sunku bebūtų… Reikia. Bet tai nėra taip lengva, kaip atrodo iš pradžių.

Pirmas įspūdis: tai užtruks vos keletą minučių. Nueinu, atsiprašau, išeinu. Tai va, čia kaip toj pasakoj: kaiiip tarė-taip padarė! Bet visa šita tuo ir skiriasi… Pamačiau, pasisveikinau ir… nuėjau iš kur atėjus, vietoj to kad prieičiau artyn ir viską iškločiau.

-Viskas,-pasiryžau.- Arba dabar arba niekada. Bet taip ir niekada nuo to karto nenuėjau, nors visada pamatydama tą žmogų ir bandau prisiversti. Šiuo metu net pati nelabai susigaudau: ar tikėtis kad viskas pamiršta?  Ar pasikliaut lietuvių liaudim: Niekada nebus per vėlai (ir/ar) Geriau vėliau negu niekada…?

Šiandien išgirdau tai, apie ką pati kažin ar būčiau susimąsčiusi. MES LYG DIDELĖ ŠEIMA- nepaliaujamai skamba man ausyse. Namie tylu, tuščia. Į palangę barbena lietuas lašeliai, retsykiais švysteli saulė. MES LYG DIDELĖ ŠEIMA. 

   -Nieko sau!-pamaniau.

 Iš tikrūjų- juk mūsų yra tik (o gal net?) apie 400. Mūsų mokykla yra “katalikiška”. Katalikiška rašau su kabutėmis todėl,kad visas mūsų katalikiškumas yra: šokių neleidimas rengti per gavėnią ar adventą, rekolekcijos ir žinoma maldele, kurią turėtume sukalbėti prieš ir po pamokų, bet prieš pamokas to padaryti neužmiršta vos keli mokytojai, o po pamokų nei vienas. Tikrai. 

 Bet ir vėl: MES LYG DIDELĖ ŠEIMA.  -Nieko sau,-pamaniau.-Tik apie 440 (įskaičiuojant mokytojus, administraciją…) “šeimos” narių.   Iš tikrūjų, juk kiekvieną pažįsti. Beveik kiekvieną. Kiekvieno nuodėmės visiems žinomos. Kiekvienas džiaugiasi už tą, kuriam kažkas pavyko. Kiekvienas užjaučia ir savotiškai liūdi, jei kam nors nepasisekė. Smagu, kad net ir dvyliktokai nėra pasikėlę ir visuomet sustos paplepėt. Su jais gali kalbėt apie viską. Štai kas man patinka.  

  Aišku, ateini į šią mokyklą. Esi naujokas. Ir štai: kodėl gi niekas su manim nebendrauja? Juk tu sakei kitaip!- štai kokia problema dažniausiai iškyla. Visų pirma tai turi būti pats draugiškas ir linksmas. Auksinė taisyklė- Niekada neturėsi antrod progos padaryti gerą pirmąjį įspūdį. Taip,kad kaip šauksi taip atsilieps. Žinoma, yra ir tokių su kuriais nesutari ir pan. bet nusišypsai, ir praeini pro šalį nesvaidydamas žaibų (čia man buvo naujiena…). Vienuoliktokai kaip jie sako studijuoja vaikų auklėjimą ir auklėja penktokėlius. Kartais man jų net gaila… Vargšeliai :) Vis dar naivūs ir viskuo pasitikintys.  9-tokai surengė puikias užgavėnes. Dešimtokai irgi žiauriai faini :* Žodžiu linksmai gyvenam, nors gal ir ne viskas yra taip saldu kaip aprašiau. Anaiptol. Ir net nepajaučiau kaip ėmiau pasakoti apie visus… Dar daugiau vietos užimtų pradedant pasakot apie kiekvieną. O taip nėra- šitą praleisim… Šitas neįdomus… Ne. Taip nėra. Visi įdomūs ir nė vieno išmest negaliu…               …MES LYG DIDELĖ ŠEIMA.

Kiek pastebėjau bene visiems mano draugams, pažįstamiems mokykla asocijuojasi su savotišku kankinimu ar prievarta. Jie dažniausiai neruošia namų darbų, atsikalbinėja prieš mokytojus ar net retsykiais apspjaudo jų knygas, taip bent trumpam praskaidrindami sau ir draugeliams nulipdytiems iš to pačio molio nuotaiką. Žinoma mokytojai netyli. Mažiausia kas gali nutikti tai tik būti smarkiai aprėktam, gauti pastabą į pažymių knygelę, na ir prieklausomai nuo situacijos skambinti tėvams. Bet kas iš to? Jeigu jam vienodai rodo?

-Mama, gavau penketą iš lietuvių kalbos,- apsiašarojus, trukčiodama balsą guodžiasi panytė mamai į telefono ragelį,o ši vietoj to,kad lieptų pasistengti, lieptų nueiti pas mokytoją ir pasikalbėt dėl taisymosi pati išdeda mokytoją į šuns dienas. Tai ką gi norėti iš tų vaikų? Į mokyklą jie viską atsineša iš šeimų.

Bet aš manau, jog mokytojų tokių raganų kaip ir nėra (o,ką gal klystu?!). Tiesiog kiekvienas žmogus kažkuo įdomus ir keistas. Reikia prisitaikyti. Kad ir kaip sunku bebūtų.

Man patinka mano viena mokytoja. Ji retai pakelia balsą, yra nuoširdi ir tikrai, protinga moteris ir šiaip, tokia  “aštraus” liežuvio savininkė :) . Ir kas man labiausiai patinka, jog ji nerėkia. Ne. Ji tiesiog “beldžiasi” į mūsų sąžinę. Savo protingais, sakykim, pakalbėjimais, pamastymais apie… viską. Aš tiesiog žaviuosi ir ja, ir jos nuomone.  Ir taip po vieno tokio mūsų “paprotinimo” iš už nugaros girdžiu - D***ė kažkokia! Vietoj to,kad mum dalyką aiškintų, tai ne- moralus skaito. Jau buvo man ji pradėjus patikt…

O man,  ji nuo pradžių patiko ir manau nuomonė nesikeis. Tiesiog sučirškus skambučiui įeini į klasę ir tave lyg užhipnotizuoja. Viskas. Pažadina pamokai pasibaigus čirškiantis skambutis.

Šiuo atveju daug kas nedaro namų darbų. Ir mokytoja per daug nepyksta, o galbūt nepastebi, nes jei mokinys būna neatlikęs-paskaito iš knygos ir visai nesunkiai. Gerai, nekalbu už visus. Tikrai, yra ir tokių kuriems rūpi  ir net pasakysiu gėda prieš mokytoją, jei neatlieka namų darbų.

Tokių mokytojų yra minimumas. Pažįstu maždaug apie tris-keturias tokias. Svarbiausia, jog jos yra. Ir gal keistai nuskambės… bet jos mano gyvenime tikrai tikrai labai SVARBIOS.

Ji ne tokią kaip visi… Ji atrodo lyg pasaulį mato savaip. Trumpi, netvarkingai iškarpyti plaukai besiplaikstantys vėjy, blankūs drabužiai, per petį permesta lengva kuprinytė. Dideli žingsniai, nuleistos rankos. Veide  nežymi šypsenėlė, lyg tylomis viduje iš ko nors juoktūsi. Akys visuomet nuleistos žemyn.

Aš ją matau kasdien. Ar sėdinčią mokykloj, prie kabineto durų ir atsargiai bevartančią sąsiuvinį, ar tai drąsiai, dideliais žingsniais žengiant į mokyklą. Vaikštinėja ji visur viena. Mėgsta kurti, piešt, dainuot.  Ir vos tik ją išvysti nenoromis pagalvoji: bet koks butų niūrus pasaulis, jeigu visi būtume vienodi. Gal ir aš kam nors atrodau keistai? Kad ir tai pačiai panelei..  Bet vienintelis klausimas: kodėl ji niekam negali pažiūrėti į akis? Atrodo lyg kitame pasaulyje klajotų. Tu žiūri į ją, o ji- pro šalį. Kalbasi, bet į akis nežiūri. Jau minėjau, bet dar pasikartosiu: juk pasaulis būtų neįdomus…